Spalio 5 d. minime šventąją vienuolę seserį Faustiną. Ta proga skaitytojų dėmesiui – ištrauka iš Ewos K. CZaczkowskos knygos „Sesuo Faustina: šventosios biografija“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016)
Svarbiausias dalykas Faustinos buvimo Vilniuje metu siejasi su vidiniu jos gyvenimu ir Jėzaus pavedimų vykdymu. Vilniuje ji pagaliau sutiko kunigą, kurio ilgai meldė, – dvasios vadovą ir pagalbininką Jėzaus valiai žemėje įvykdyti. Tokio žmogaus karštai meldė nuo gyvenimo Plocke. Pagaliau sutiko jį Vilniuje, tačiau Jėzus jau daug anksčiau buvo leidęs jai du kartus viduje regėti žmogų, kurio pavardės dar nežinojo: pirmą kartą probacijos Varšuvoje metu, antrą – Krokuvoje prieš amžinuosius įžadus. Pažadėtasis nuodėmklausys buvo kun. Mykolas Sopočka.
Pirmą kartą jie tikriausiai susitiko 1933 m. gegužės mėnesio pabaigoje – birželio pradžioje. Seserys kas savaitę atlikdavo išpažintį būtent pas kun. Sopočką, ateidavusį į vienuolyną Antakalnyje. Iš Vilniaus vienuolinių namų metraščio matyti, jog pirmoji išpažintis po gegužės 25-osios, arba po ses. Faustinos atvykimo į Vilnių, vyko 1933 m. birželio 1 dieną. Ir Dienoraštyje susitikimas su kun. Sopočka užrašytas iš karto po informacijos apie atvykimą į Vilnių: „Atėjo išpažinties savaitė“ (D263). O kun. Sopočka, seniausioje, t.y. 1938 m. rugpjūčio 15 d., pastaboje šia tema parašė: „Su seserimi Faustina susipažinau 1933 m., ji iš karto man pasakė, jog mane pažįsta jau seniau ir kad turiu būti jos vadovas bei skelbti pasauliui apie Dievo Gailestingumą. Tiems žodžiams nesuteikiau jokios reikšmės ir nežiūrėjau į juos rimtai.“ Vėlesniame, 1948 m. sausio mėnesio, atsiminime kun. Sopočka pridūrė, jog tas susitikimas su ses. Faustina įvyko vasarą, liepą ar rugpjūtį. O 1971 m. parodymuose minėjo liepos mėnesį. Šie nesutapimai nieko nestebina. Juk tuomet kunigas dar nežinojo, koks svarbus šis įvykis bus jam pačiam ir jo gyvenimo krypčiai.
Tačiau Faustinai buvo sunku nuslėpti savo džiaugsmą – juk išsipildė Jėzaus pažadas. Tą akimirką, kai atpažino, kad kun. Sopočka yra tas kunigas, kurį anksčiau regėjo sielos akimis, vėl išgirdo Jėzaus žodžius: Štai mano ištikimas tarnas, jis tau padės įvykdyti mano valią čia, žemėje (D263). Faustinos džiaugsmą pastebėjo kitos seserys, kurios tikriausiai ne tik stebėjosi, bet ir bjaurėjosi jos elgesiu prieš išpažintį.
Koks tai buvo žmogus, kurį Viešpats Jėzus išrinko Faustinos dvasios vadovu ir pagalbininku skleidžiant Dievo Gailestingumo kultą, kunigas, apie kurį Jėzus pasakė:Jo širdis man yra dangus žemėje (D574), o kitą kartą: Tavo vadovas ir aš esame viena, jo žodžiai yra mano žodžiai (D1308)?
Vilnijoje gimusiam kun. Mykolui Sopočkai 1933 m. suėjo keturiasdešimt penkeri. Jau devyniolika metų kaip kunigas. Buvo susipažinęs su parapiniu (dirbo Tabariškėse) ir socialiniu darbu (organizavo lenkų mokyklas), taip pat su sielovada kariuomenėje (keliolika metų buvo kariuomenės kapelionu, 1920 m. dalyvavo kare), turėjo klierikų ugdymo (buvo dvasios tėvu Vilniaus kunigų seminarijoje) ir mokslinio bei mokomojo darbo (dėstė Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete) patirties. 1933 m., kai susipažino su Faustina, baigė rašyti habilitacinį darbą iš pastoracinės teologijos apie jėzuitą, teologą, vidinio gyvenimo ir mistikos mokytoją Mikalojų Lenčickį [kituose šaltiniuose – Lancicijus, lenk. Mikołaj Łęczycki; vienas žymiausių Lietuvos jėzuitų, 1631–1635 Lietuvos jėzuitų provincijolas, kelerius metus dėstė VU, – red.]. Po metų apgynė jį Varšuvos universitete. Jis buvo daugelio Vilniaus vyrų ir moterų vienuolynų nuodėmklausys. 1933 m. sausį, pusė metų prieš Faustinai atvykstant į Vilnių, Vilniaus arkivyskupo metropolito Romualdo Jałbrzykowskio nominuotas tapo vadinamuoju paprastuoju Dievo Gailestingumo Motinos seserų vienuolijos nuodėmklausiu (seserys turėjo ir nepaprastąjį nuodėmklausį, kuris klausydavo išpažinčių keturis kartus per metus). Kiekvieną savaitę kun. Sopočka atsisėsdavo į klausyklą vienuolyno Senatorių gatvėje koplyčioje. Pažinojusieji kunigą pabrėždavo jo kuklumą, nusižeminimą, paprastumą ir asketišką gyvenimą. Ir didžiulį realizmą. Kunigas Sopočka buvo veikiau mažakalbis, nieko nepasakojo apie save, bet klausėsi, ką sako kiti. „Nepaprastai uolus ir pilnas Dievo dvasios, jis visada buvo blaivus realistas, jokiu būdu neegzaltuotas, besivadovaujantis pirmiausia proto reikalavimais, suvokiantis aktualius poreikius“, – rašė jo mokinys kun. Stanisławas Strzeleckis.
Šių dviejų asmenų – paprastos vienuolės mistikės ir teologijos profesoriaus – susitikimas Vilniuje buvo lemiamas Dievo Gailestingumo kulto raidos momentas. Jis buvo svarbus ses. Faustinai, nes iki tol jos Dvasios Mokytojas buvo vien tik Jėzus. „Jėzus dažnai man parodo, kas Jam mano sieloje nepatinka, ir ne kartą mane barė už dalykus, kurie atrodė nereikšmingi, bet iš tiesų yra labai svarbūs, įspėdavo mane ir lavino kaip Mokytojas. Daug metų Jis pats mane auklėjo, iki pat tos akimirkos, kai davė man sielos vadovą“ (D145). Nors Jėzus ir toliau buvo jos Mokytojas, tačiau kun. Sopočkos asmuo jai buvo regima pagalba, žmogus, kuris rimtai pažiūrėjo į jos apreiškimus. Šis susitikimas buvo lemiamas ir kun. Sopočkai, nes pakeitė jo gyvenimo kryptį. Įsitikinęs, jog tai iš tikrųjų Jėzus ses. Faustinos tarpininkavimu kreipiasi į pasaulį, jis karštai ėmė platinti šią žinią. Nepaisydamas daugelio puolimų, skundų, kaltinimų, kentėjimų, jis ištikimai dirbo šį darbą iki pat gyvenimo pabaigos.
Tačiau ses. Faustina kun. Sopočkai ne iš karto atskleidė vidinį savo gyvenimą. Kaip rašo kun. Ciereszko, kun. Mykolo Sopočkos beatifikacijos proceso biografas ir postulatorius, tai vyko palaipsniui. Tikriausiai dėl to Sopočka savo atsiminimuose nurodo skirtingas pirmojo susitikimo su ses. Faustina datas. Pirmosios išpažinties metu ji gal paaiškino savo džiaugsmo priežastį, tačiau apie regėjimus ir apreiškimus, susijusius su Dievo Gailestingumu, ji ėmė kalbėti vėliau — gal tik po kelių išpažinčių, taigi po kelių savaičių, nors Jėzus juk iš karto jai pasakė, jog tai tas kunigas, kurį yra jai pažadėjęs. Sesuo Faustina pati prisipažino, jog ne iš karto atskleidė kun. Sopočkai savo sielą. Maža to, ji net galvojo nebeiti pas jį išpažinties. Kodėl? Kodėl ji jautė tokį priešiškumą? Juk prieš tai ilgai ir karštai meldė Jėzų, kad duotų jai sielos vadovą. Maria Tarnawska teisi, sakydama, jog atsakymo dera ieškoti viename išlikusių Faustinos laiškų t. Andraszui, kurį ji parašė 1933 m. gegužės 25 d., atvykimo į Vilnių dieną. Faustina dar gyveno Krokuvoje atliktos išpažinties įspūdžiais – t. Andraszas sustiprino jos įsitikinimą, kad tai, ką ji išgyvena, kyla iš Dievo. Be to, lankantis Jasna Guroje Dievo Motina jai patvirtino, kad t. Andraszas yra jos sielos vadovas. Faustina negalėjo žinoti, jog jis taps juo tik po trejų metų. „Jėzus man pažadėjo regimąją pagalbą, nes niekas man negalėjo taip padėti ir niekam negalėjau atverti savo sielos taip, kaip Tau, Tėve“ (L 194), – rašė t. Andraszui. Todėl 1933 m. Vilniuje jai buvo sunku save nugalėti, nors atpažino, jog kun. Sopočka yra tas pats kunigas, kurį Jėzus leido jai regėti dviejose vizijose. Tėvą Andraszą ji jau pažinojo, Dievo Motina pasakė, jog jis yra „regima pagalba“, o generalinė motina leido jam parašyti. Tai tikrai užtruko kelias savaites. Tik išgirdusi Jėzaus grasinimą „kaip elgsiesi su nuodėmklausiu, taip aš elgsiuosi su tavimi. Jei nuo jo slėpsiesi (...), tai ir aš nuo tavęs pasislėpsiu, ir liksi viena“ (D269), ses. Faustina atsivėrė kun. Sopočkai. Tai rodo, kad ses. Faustinai, kuri „pripažino absoliutų paklusnumą ir stengėsi jo paisyti, iš tikrųjų kartais buvo sunku savo troškimus, nuomones ir sprendimus atiduoti Dievo valiai. Niekam nėra lengva atsisakyti vidinių, net labiausiai dieviškų prisirišimų ir palankumo. Tokių sunkumų sesers Faustinos gyvenime pasitaikys dar ne kartą. Daug ką reikės jai ištverti, įveikti ir perdirbti save, kad visiškai ir besąlygiškai atsiduotų Dievo valiai“, – rašo Maria Tarnawska. Pagaliau visiškai atskleidusi savo sielą kun. Sopočkai, ses. Faustina įrašė Dienoraštyje: „Jėzus ant mano sielos išliejo visą malonių jūrą. Dabar suprantu, kas yra ištikimybė vienai vienintelei malonei, o ji pritraukia daugybę kitų“ (D263).
Kun. Sopočka, patyręs nuodėmklausys ir teologas, labai atsargiai sureagavo į
vienuolės žodžius, kad Jėzaus paliepimu turįs padėti jai skleisti žinią apie Dievo Gailestingumą. Ir nėra kuo stebėtis. Tikrai savo kunigo gyvenime jis jau buvo sutikęs žmonių, kurie pasakojo jam savo tariamas vizijas. „Neatkreipiau dėmesio į jos pasakojimą ir nutariau išbandyti, ir dėl to vyresniosios leidimu sesuo Faustina ėmė ieškoti naujo nuodėmklausio. Netrukus ji grįžo pas mane ir pranešė, jog ištversianti viską ir nuo manęs jau nepasitrauksianti“, – kalbėjo kunigas. Deja, nežinoma, koks buvo tas išbandymas. Tačiau ir kun. Sopočkai tai buvo išbandymų laikas. Sesuo Borgia Tichy paminėjo, jog po kelių savaičių ses. Faustinai atvykus į Vilniaus vienuolyną nuodėmklausys pranešė, kad „tikriausiai bus priverstas atsisakyti šių pareigų, nes jo sveikata šlubuoja“. Tačiau ses. Borgia pokalbio metu pajuto, kad sveikata čia niekuo dėta, yra kitų priežasčių, apie kurias „kalbėti negalėjo, bet buvo galima nujausti“. Sesuo Borgia Tichy: „Paprasčiausiai baiminosi, kad neapdairiai neįsipainiotų į kažkokius neaiškius dalykus. Šis spėjimas pasitvirtino, nes kai jo nurodymu psichiatrai neoficialiai atliko ses. Faustinos tyrimus, o diagnozė nieko neparodė, matyt, jos dvasios vadovas nusiramino, ir daugiau nebuvo kalbos apie nuodėmklausio pakeitimą.“
Iš tikrųjų kun. Sopočka, „baimindamasis, ar tai ne iliuzijos, haliucinacijos ir prasimanymai, chimeros“, pirma paprašė Vilniaus vienuolyno vyresn. m. Ireną Krzyżanowską pasakyti savo nuomonę apie ses. Faustiną, o paskui patikrinti jos psichinę ir fizinę sveikatą. Tyrimus atliko gydytoja psichiatrė Helena Maciejewska. Ji išdavė pažymėjimą apie „puikią sesers Faustinos psichinę sveikatą“. O po karo, 1952 m. sausio 6 d., nurodė: „Medicininių tyrimų metu niekada neaptikau jokių neuropatinių reiškinių ar psichinių nukrypimų.“
Kun. Sopočka, gavęs „pagiriamąjį atsakymą“ apie ses. Faustiną, ir toliau ją stebėjo „iš visų pusių“. „Iš dalies nepasitikėjau, svarsčiau, meldžiausi ir tikrinau, taip pat tariausi su keliais šviesiais kunigais, neminėdamas nei vardo, nei kas per reikalas“, – parašė po daugelio metų. Apie apreiškimus šv. Faustinai jis pranešė Vilniaus metropolitui arkivyskupui Jałbrzykowskiui. Šis patarė elgtis atsargiai, nepasiduoti iliuzijoms ir liepė niekam apie tai nesakyti. Apie apreiškimus Faustinai arkivyskupui Jałbrzykowskiui pranešė ir vienuolyno vyresnioji, ir pati sesuo, kuri 1935 m. rugsėjo mėnesį du kartus atliko jam išpažintį, kun. Sopočkai išvykus. Tačiau arkivyskupas abejojo apreiškimų tikrumu.
Sesuo Faustina iškėlė kun. Sopočkai sunkų uždavinį. Jis turėjo būti jos dvasios vadovas, žmogus, vedantis į šventumą, tačiau ir padedantis išsiaiškinti apreiškimus ir vizijas, vykdyti Jėzaus pavedimus. „Jo dvasinio vadovavimo seseriai Faustinai bruožas buvo laikytis išmintingo atstumo nuo jos vidinių išgyvenimų ir vizijų, tačiau ir atidžiai juos stebėti be jokių išankstinių nusistatymų, – rašo kun. Ciereszko. – Kartu kun. Sopočka atsidėjo savo penitentės dvasios ugdymo darbui, už kurį jautėsi atsakingas kaip dvasios vadas.“
O ses. Faustina matė kun. Sopočkos vadovavimo vaisius. „O, kokia didžiulė malonė yra turėti sielos vadovą. Greitesnė pažanga ugdant dorybes, siela aiškiau suvokia Dievo valią, ištikimiau ją vykdo, eina tikru ir saugiu keliu. Vadovas moka apeiti uolas, į kurias ji galėtų sudužti. Dievas suteikė man tokią malonę, tiesa, vėlai, bet labai ja džiaugiuosi“ (D351). Dienoraštyje ne kartą yra minėjusi, ką jai sakęs Jėzus, kad Jis yra jos sielos vadovas, bet kalba su ja taip pat ir jos nuodėmklausio bei „žemiškojo“ vadovo lūpomis: Aš pats esu tavo vadovas, buvau, esu ir būsiu; o kadangi prašei regimosios pagalbos, – ir daviau tau, ir pats išrinkau jį pirmiau, negu manęs to prašei, nes to reikalauja mano reikalas. Žinok apie tai, jog klaidos, kurias darai jo atžvilgiu, žeidžia mano širdį; ypač saugokis savivalės, tegu net menkiausi dalykai būna antspauduoti klusnumo antspaudu (D362).
Kunigas Sopočka bendraudamas su ses. Faustina naudojosi vieno iš didžiausių Bažnyčios mistikų šv. Kryžiaus Jono patarimu. Į jos pasakojimus apie vizijas jis žiūrėjo abejingai ir neklausinėjo smulkmenų. Kun. Stanisławas Strzeleckis atkreipė dėmesį, jog kun. Sopočka, „žinodamas, kokie neįprasti būna Dievo malonės keliai, nieko a priori nepriimdavo, bet nieko a priori ir neatmesdavo, ir tai nepaprastai palankiai liudija apie jo įžvalgumą, išmintį“. Reikšdamas savo nuomonę apie sesers apreiškimus, jis pirma įsitikino asmeniniu jos šventumu. 1948 m. jis kalbėjo: „Ji atkreipė mano dėmesį neįprastu sąžinės subtilumu ir glaudžiu susivienijimu su Dievu: paprastai nebūdavo už ką duoti išrišimą, ir niekada ji neįžeidė Dievo sunkia nuodėme.“
